Pastaruoju metu Lietuvoje tapo ypač madinga kalbėti apie aukštas informacines technologijas, inovacijų diegimą, verslo inkubatorių steigimą. Šios kalbos nekeltų susirūpinimo, jei minėtuose procesuose dalyvautų tik privatūs veikėjai, nepasikliaudami valstybės parama ir nelaukdami, kol valstybė nustatys prioritetus – kurios sritys artimiausioje ateityje bus pačios „mylimiausios“, taigi ir dosniausiai remiamos. Šiame straipsnyje paneigiamas mitas apie tai, jog valstybė privalo dalyvauti inovacijų kūrimo procese.

Inovacija pirmiausia turėtų būti valgoma arba kitaip praktiškai žmogui naudinga. Priešingu atveju žmogus jos nepirks, todėl verslas jos nediegs, o mokslas nekurs. Tačiau pastarasis taip elgsis tik su sąlyga, kad iš kitur pinigų negaus. Nes jeigu gaus, tai perims iniciatyvą į savo rankas ir kurs ir dar piktinsis, kad verslas jos nediegia, o/ir žmonės jos nevartoja. Remiantis marksistiniu kiekybės peraugimo į kokybę dėsniu, galima būtų finansuoti mokslą iš biudžeto tikintis, kad viena kita dalis išradimų galų gale virs naudingu produktu. Tuomet šio vaisingo virsmo tikimybė auga didėjant lėšoms. Tik bėda ta, kad tų lėšų nėra iš kur paimti, na, nebent iš kitų sričių, kurios kiekviena turi savo rimtų priežasčių lėšų neatiduoti.

Valstybė padeda kurti inovacijas, steigdama verslo inkubatorius, klasterius, technologijų parkus ir kitokias verslo užuovėjas.

Ar taip ji tikrai padeda ir kam? Šiais atvejais dažniausiai Lietuvoje minimi (ir jau pradėti taikyti) pagalbos būdai turi konkrečią materialinę išraišką: įstatinis kuriamojo darinio kapitalas, pastatas, kurio nuoma subsidijuojama, vienkartinės finansinės injekcijos, mokesčių lengvatos ir pan. Visos šios gėrybės, pirma, skirtos tik nusipelniusiems, antra, yra baigtinės ir turi būti padalintos tarp tų vertųjų. Todėl iškyla du esminiai klausimai: kaip išrinkti nusipelniusiuosius ir kaip padalinti privilegijas tarp nusipelniusiųjų.

Nusipelniusiems išrinkti skirtas kitas mitas – prioritetai. Teigiama (matyt taip ir manoma), jog valstybėje reikia nuspręsti, kokios verslo sritys turi būti remiamos, nes joms yra galimybių plėtotis. Visų pirma kyla klausimas, kokiais kriterijais remiantis jas išskirti. Šie kriterijai turėtų įvertinti, kokie yra vienos ar kitos srities įmonės šansai sėkmingai plėtotis ateityje. Tačiau esant paramai jų šansai bus visai kiti nei be jos. Juk dosniai remiant net Lietuvą galima padaryti cukraus šalimi (subsidijomis užmaskuoti skirtumą tarp lietuviškų runkelių ir Kubos cukrašvendrių). Bet tarkime, kad vertiname „natūralų“ atskirų šakų augimo potencialą.

Kadangi mus domina veiksmas ateityje, turime reikalų su prognozėmis. Žinome, kad žmonės, sėkmingai nuspėjantys akcijų ar valiutų kursus, pėsčiomis nevaikšto ir už dyką savo patarimų nedalina. Todėl čia dažniausiai naudojami vadinamieji moksliniai metodai, kurie modeliuoja ateitį, remdamiesi praeities informacija (kažkas panašaus kaip vairuoti automobilį nuolat žiūrint į galinį veidrodėlį).

Kaip teigia autoriai, Lietuvoje nustatant prioritetus Ilgalaikės ūkio plėtros strategijoje buvo naudotas eksporto per pastaruosius metus rodiklis. Ar tai, kad įmonė (šaka) sėkmingai eksportavo kelis metus, duoda pagrindo tikėtis, jog taip bus ir ateityje? Vargu. Nes jeigu būtų taip, tai šiandieninės ekonomikos struktūra turėtų būti labai panaši kaip prieš dešimt ar penkiasdešimt metų. Bet taip nėra niekur. Ir kodėl eksportą? Ar valstybei smagiau gaminti prekes, reikalingas kitų šalių piliečiams, ar saviems? Taip, eksportuojant parvežama valiuta. Bet valiuta reikalinga tik tam, kad nupirktume prekes, kurių patiems gamintis neapsimoka. Taigi prioritetų nustatymo kriterijai dažniausiai išplaukia iš bendro atskirų žmonių įspūdžio ar tikėjimo, kuris nei su „objektyviu moksliškumu“, nei su rinkos veikimu neturi nieko bendra.

Antra, įdomu, ką prioritetų nustatymas reiškia be prioritetų likusioms sritims? Ar jos turėtų perkelti savo verslą į prioritetines? Tuomet jose neproporcingai padidėtų konkurencija ir pelningumas kristų. Nebent proporcingai didėtų ir parama. Ar jos turėtų džiaugtis likusios podukros vietoje ir laiku užsikimšti ausis išgirdusios apie „lygias konkurencines sąlygas“? Ne, greičiausiai jos turėtų eiti ir propaguoti save kaip labai prioritetinę sritį. Po kurio laiko prioritetinių sričių padaugėtų ir atsirastų poreikis išskirti prioritetų prioritetus. Taigi „nusipelniusių“ sąrašas ir lieka tik nusipelniusių sąrašu. Jame gali būti tikrai perspektyvių šakų, gali būti ir visai neperspektyvių, o dalis perspektyviųjų gali likti už borto. Todėl galų gale paremiama grupelė visų kitų sąskaita. Ir tai vadinama racionalia politika.

Atsiradus išrinktųjų grupelei neišvengiamai atsiranda poreikis dalintis paramą tarpusavyje. Kadangi kiekvienas turi savo interesų, dalintojo rolę taip pat pasisiūlo atlikti valstybės institucijos, komitetai ar panašūs „neutralūs“ organai. Ten esantys žmonės taip pat turi savo tikslų (tegu ir pačių švariausių), kurie negali sutapti su kiekvieno dalyvio verslo tikslais, neišvengiamai dalis pastarųjų lieka nepatenkinta. Pavyzdžiui, valdytojai nusprendžia investuoti į pastatus, o dalyviai norėtų į kabelius arba atvirkščiai. Svarbiausia, kad, įsiterpusi su pinigais, valstybė tampa verslo interesų turinčia dalimi, kurios galios kitų verslininkų atžvilgiu yra gerokai didesnės. Taip nejučia iniciatyva ir sprendimo teisė pasislenka nuo privačių veikėjų link valstybinių ir taip užgesinamas inovacijos pagrindas – privati iniciatyva gauti pelno sukuriant ir įdiegiant naujovę. Taip tarp mokslo ir verslo esantys nesusišnekėjimo grioviai papildomi nepasitikėjimo tvoromis.

Taigi, su kuo valgomos valstybės išvirtos investicijos? Bijau, kad nevalgomos, nes tiek už jas sumokėję kiti – neprioritetiniai - verslai, nebus pajėgūs jų panaudoti.