Pasibaigus deryboms dėl narystės ES bei artėjant referendumui ir pačiai narystei šioje organizacijoje, Lietuvoje vis dažniau kalbama apie ES fondus. Pastarųjų nauda Lietuvos visuomenei pateikiama kaip bene pagrindinis stojimo į ES motyvas ir šalies gerovės augimo ateityje šaltinis. Dėmesys ES fondams ypač sustiprėjo baigiantis deryboms su ES, kadangi paskutiniai ir politiškai jautriausi klausimai buvo kaip tik susiję su finansiniais srautais tarp Lietuvos ir ES.

Nenuostabu, jog ir politikai, ir žiniasklaida daugiau dėmesio skiria ES fondams, o ne naudai, kurią stojančiųjų šalių ekonomika patirs dėl dalyvavimo ES vidaus rinkoje be apribojimų prekių, paslaugų, asmenų ir kapitalo judėjimui. Juk visada daug aiškiau suprasti kalbą apie tai, „kiek gausime iš ES“ eurais, nei abstrakčius apmąstymus apie „vidaus rinkos be kliūčių“ ir konkurencijos joje teikiamą naudą. Tačiau ar iš tiesų ES fondai yra tas pagrindinis motyvas, dėl kurio verta stoti į ES ir kuris suteiks pagrindinį postūmį Lietuvos ekonomikos augimui? Ar šitaip sureikšminus ES fondų teikiamą naudą, po to nebus jais nusivilta?

Į šiuos klausimus galima atsakyti keliais būdais – ir vadovaujantis ekonominiais principais, ir iki šiol atliktais tyrimais apie ES fondų poveikį valstybių narių ekonominiam augimui. Pradėti pirmiausia reikėtų nuo to, jog investicijos paprastai didžiausią grąžą suteikia tada, kai investuoja privatūs asmenys. Būtent tada geriausiai pasveriami įvairūs motyvai ir rizikos veiksniai. Ir nors niekas nėra apsaugotas nuo klaidų ir nesėkmių, būtent privačios investicijos yra ir individualaus, ir tuo pačiu šalies gerovės augimo šaltinis.

Viešosios investicijos – ar jos būtų atliekamos iš valstybės biudžeto, ar iš ES fondų – paprastai atspindi lėšas paskirstančių institucijų prioritetus. Kiekvienos ES finansuojamos programos ir kiekvieno fondo (ar tai būtų lėšos mažiau išsivysčiusiems regionams, kvalifikacijos kėlimui, užimtumo jaunimo tarpe skatinimui, garantijos žemės ūkio veiklai ar socialinės sanglaudos stiprinimui) panaudojimas yra gana aiškiai apibrėžtas, ir tie prioritetai nebūtinai atitinka svarbiausius šalies gyventojų poreikius. Dažniausiai jų atsipirkimo grąža yra mažesnė, be to, ES lėšos gali išstumti privačias investicijas. ES fondų panaudojimo Pietų Europos šalyse patirtis rodo, jog ES struktūriniais fondais pasinaudodavo įmonės, kurios ir be jų vis vien būtų investavusios, stačiusios gamyklas ir plėtojusios verslą.

Dar daugiau, atsiradęs naujas finansavimo šaltinis netrukus atsiduria norinčiųjų juo pasinaudoti dėmesio centre. Tai reiškia, jog laikas ir lėšos, kurios būtų skirtos produktyvioms veiklos sritims, yra nukreipiamos „fondų įsisavinimui“. O įsisavinimui paprastai reikia nemažai išteklių – ES lėšos yra naudojamos tik laikantis griežtų ir gana sudėtingų procedūrų. Ir tai galima visiškai suprasti – tokio dydžio lėšų pasiūla sukuria labai stiprias paskatas korupcijai ir piktnaudžiavimui.

Taigi, ES fondai nėra nei stebuklingas būdas užtikrinti ekonomikos augimą, nei būdas visiems praturtėti kitų ES šalių sąskaita. Pačioje ES iki šiol vyksta diskusijos, kokia yra tikroji ES struktūrinių fondų nauda. Vieni tyrimai (dažniausiai finansuoti Europos Komisijos) rodo, kad jie sumažina atskirų regionų išsivystymo skirtumus ir skatina šalies ekonominį augimą. Kiti tyrimai rodo, jog ES fondai ne tik neturi jokios įtakos ekonominiam šalies augimui, bet gali jį netgi mažinti dėl investicijų išstūmimo ir subsidijų mentaliteto skatinimo.

Pastarąjį teiginį patvirtina ir ES fondų atsiradimo istorija: jie buvo sukurti, keičiantis nuolaidomis tarp valstybių narių ir bandant pamaloninti labiausiai nuskriaustus ir skurdžiausius visuomenės sluoksnius. Tačiau, kaip rodo pastarojo meto tyrimai, net ir šis tikslas nebuvo pasiektas: ES fondais paprastai pasinaudoja stambūs ir turtingi ūkininkai valstybėse narėse arba pasiturintys gyventojų sluoksniai mažiau išsivysčiusiuose regionuose. ES fondai perskirsto lėšas atskiroms visuomenės grupėms, tačiau šių grupių viduje jais pasinaudoja ne tie, kuriems parama labiausiai reikalinga.

Lietuvoje taip pat bus nemažai žmonių, kuriems ES fondai tikrai bus naudingi: tai bus apsukrūs verslininkai, ūkininkai, konsultantai. Tik abejotina, ar tai bus patys skurdžiausi gyventojai. Taip pat neaišku, kokią naudą iš to patirs visos šalies ekonomika. Žinoma, nauji keliai ir geležinkeliai, nauji kompiuteriai ir kvalifikacijos kėlimo programos bus naudingi daugeliui šalies gyventojų. Bet ar tai reiškia, kad šios investicijos nebūtų atliktos be ES fondų, ir tie pinigai, kurie buvo skirti jų kofinansavimui, atnešė didžiausią grąžą?