Kodėl konkurencija?

Mažai kas nesutiktų, jog rinka yra efektyviausias ribotų išteklių paskirstymo mechanizmas tiek vienos šalies, tiek tarptautiniu mastu. Konkurencijai rinkoje tenka esminis vaidmuo. Ji veikia kaip varomoji jėga, kurios dėka skatinamos inovacijos, efektyvumas bei pasirinkimo laisvė, kuri verčia įmones mažinti kainas ir kitokiais būdais orientuotis į vartotojų poreikius. Taip pat sutariama, jog esama situacijų, kai, susiformavus monopoliui, apribojama konkurencija ir mainų laisvė. Tačiau nesutarimai iškyla dėl konkurenciją ribojančių veiksnių prigimties ir priemonių, skirtų 'konkurencijai apsaugoti'. Pagrindinis argumentas, kuriuo grindžiama konkurencijos politikos būtinybė - nuostoliai, kuriuos patiria vartotojai įmonių jungimosi, rinkos pasidalinimo ar piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi atvejais. Prieš tokius įmonių veiksmus paprastai yra nukreiptos konkurencijos teisės nuostatos bei konkurencijos priežiūros institucijų veiksmai. Vis dėlto tiek formuluojant principines nuostatas, tiek taikant jas praktiškai iškyla sunkumų sprendžiant, kokius veiksmus laikyti ribojančiais konkurenciją, kokias kontrolės priemones pasirinkti ir kaip jas sėkmingai pritaikyti. Šie klausimai yra itin aktualūs Lietuvoje, neturinčioje laisvos konkurencijos užtikrinimo bei valstybinių institucijų savęs ribojimo tradicijų. Tuo labiau, jog dažnai tokių klausimų aiškinimosi patogiai išvengiama, pasislepiant už deklaracijų apie būtinybę įgyvendinti Europos Sąjungos (ES) teisės normas. Tačiau ES konkurencijos politikos nuostatos nėra nepriekaištingos, o ir jų priėmimas Lietuvoje savaime neužtikrins laisvos konkurencijos ir didžiausios naudos vartotojams.Būtent tai nagrinėjama šiame straipsnyje.

ES konkurencijos politika - prieštaravimai ir kompromisai

Konkurencijos politika buvo viena iš pirmųjų, kurią numatyta suderinti Europos Ekonominės Bendrijos (EEB) lygiu. EEB įkūrusioje Romos sutartyje buvo numatytas konkurencijos užtikrinimo vieningoje rinkoje tikslas, užfiksuotos nuostatos, susijusios su konkurencijos užtikrinimu. Svarbiausios jų yra skirtos susitarimams tarp įmonių, ribojantiems laisvą konkurenciją, dominuojančių vienoje šakoje įmonių veiklai bei vyriausybių veiksmams, iškreipiantiems laisvos rinkos funkcionavimą. Vėliau buvo prijungtos nuostatos dėl susiliejimų kontrolės. Už konkurencijos politikos priemonių administravimą atsakomybė buvo suteikta Komisijai, tiksliau Generaliniam Direktoratui IV.

Pastebėtina, jog vieninga konkurencijos politika siekiama keleto ne visiškai tarpusavyje suderinamų tikslų: (1) efektyvumo skatinimo, t. y. vartotojų gerbūvio maksimizavimo bei optimalaus išteklių paskirstymo; (2) vartotojų ir smulkaus verslo apsaugos nuo stambių įmonių; (3) vieningos rinkos sukūrimo. Taigi, pirmas ir antras tikslas gali dažnai prieštarauti vienas kitam, kadangi vienu atveju skatinamas ekonominis efektyvumas, kitu atveju - su juo nebūtinai suderinamos politinės ar socialinės-kultūrinės vertybės.

Prieštaravimai tarp konkurencijos užtikrinimo principų ir kitų politikos sričių tikslų tampa dar akivaizdesni politiškai 'jautriose' srityse, pavyzdžiui, žemės ūkio arba regioninės politikos atvejais. Bendrą žemės ūkio politiką daugelis ekspertų laiko neefektyvia, kadangi ja siekiama pirmiausia užtikrinti tam tikrą produkcijos supirkimo lygį bei šios srities gamintojų gyvenimo lygį. Tai akivaizdžiai neatitinka efektyvumo ir vartotojų naudos principų, tačiau pastariesiems priešinga politika vykdoma siekiant išvengti Prancūzijos žemdirbių streikų, daržovėmis užpiltų kelių, ir, be abejo, siekiant gauti politinę žemdirbių paramą rinkimų metu.

Dažnai konkurencijos užtikrinimas yra sunkiai suderinamas ir su regionine politika, kuria siekiama išlyginti ekonominius ir socialinius skirtumus tarp regionų tiesioginėmis išmokomis iš ES biudžeto ir kitomis priemonėmis. Regioninė (platesne prasme - struktūrinė) politika yra svarbus derybų instrumentas, ir dažnai veikia kaip kompensacinis mechanizmas mažiau išsivysčiusių šalių atžvilgiu, kai joms suteikiama finansinė parama už išsivysčiusioms ES šalims svarbių sprendimų palaikymą. Tokio kompromiso pavyzdžiu galima laikyti sutarimą dėl Ekonominės ir pinigų sąjungos pradžios. Panašus mechanizmas gali suveikti ir sprendžiant dėl Vidurio ir Rytų Europos šalių priėmimo. Šitaip dažnai balansuojama tarp efektyvumo ir politinių kompromisų, iškreipiama laisva konkurencija, subsidijų ar struktūrinių fondų išmokų pagalba suteikiamos privilegijos vieniems kitų sąskaita. Į tai reikia atsižvelgti vertinant ES konkurencijos politiką.

Panašių konkurenciją ribojančių veiksnių toleravimo galimybė yra įteisinta ir konkurencijos skatinimui skirtuose Romos sutarties straipsniuose. Draudžiant įmonių piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi arba ribojant valstybės pagalbos teikimą, leidžiamos tam tikros išimtys, pavyzdžiui, kada įmonės riboja konkurenciją skatindamos techninę ar ekonominę pažangą, arba kai valstybės pagalba yra skiriama teritorijoms su dideliu nedarbo lygiu arba bendriems Europos interesams svarbių projektų vykdymui. Išimtis suteikti gali Komisija, turinti didelius įgaliojimus ir diskrecijos laipsnį. Kita nepagrįstos intervencijos galimybė yra susijusi su tuo, kaip Komisija interpretuoja įmonių siekimą apriboti ir iškreipti konkurenciją. Juk galima būtų teigti, jog bet kokia prekybos sutartis ar net nuosavybės forma uždeda tam tikrus apribojimus. Be to, kartais sutartys gali turėti tiek konkurenciją skatinančių, tiek ją ribojančių bruožų, pavyzdžiui, įvedant į rinką naują produktą, tačiau suteikiant vienai įmonei išimtines teises jo platinimui. Kadangi Komisija turi didelius įgaliojimus priimti tokius sprendimus, egzistuoja nepagrįstų sprendimų tikimybė. Beje, tokia tikimybė yra dar didesnė Lietuvoje ir kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse, kur sekant Komisijos pavyzdžiu, konkurencijos priežiūros tarnyboms suteikiami platūs įgaliojimai, tuo tarpu jų darbo praktika yra labai ribota. Šiuo atveju naudinga prisiminti JAV taikomą požiūrį - skirti sveiku protu grindžiamus sprendimus nuo tiesioginio formalaus taisyklių taikymo, o taip pat pasverti konkurenciją ribojančius ir ją skatinančius veiksnius, atliekant išsamų tyrimą. Tačiau tam reikia daug pastangų ir išteklių, o svarbiausia - per ilgą laiką nusistovėjusių valstybės institucijų intervencijos ap(si)ribojimo tradicijų.

ES konkurencijos politikos diegimas Lietuvoje

1995 m. pradžioje įsigaliojusioje laisvosios prekybos sutartyje tarp ES ir Lietuvos buvo numatytas Lietuvos konkurencijos teisės suartinimas su ES normomis. Ši nuostata detalizuota ir 1998 m. vasario 1 d. įsigaliojusiose Asociacijos sutartyje tarp ES ir Lietuvos. Be to, ES konkurencijos politikos nuostatos, kurias turi įdiegti šalys kandidatės, detaliai ir pagal siūlomus prioritetus yra išdėstytos Baltosios knygos priede. Šiuo metu Lietuvoje galioja 1992 m. priimtas Konkurencijos įstatymas, kuris su vėlesniais pakeitimais ir papildymais sudaro konkurencijos politikos Lietuvoje pagrindą. Kadangi jis nevisiškai atitinka ES konkurencijos politikos normų, šiuo metu yra paruoštas naujas Konkurencijos įstatymo projektas, kuris atkartoja ES galiojančias nuostatas, ir kuris turėtų įsigalioti 1999 m. pradžioje.

Taigi, atrodo, jog šių metų pranešime ES Komisijai Lietuvos atstovai galės kalbėti apie pasiektą pažangą konkurencijos politikos srityje. Vis dėlto vertėtų atkreipti dėmesį į keletą problemiškų aspektų. Pirma - tai pačios ES konkurencijos politikos pagrįstumas ir nuoseklumas, aptartas aukščiau. Tai svarbu suprasti, tačiau ką nors pakeisti Lietuva šiuo metu neturi galimybės, ir natūralu, kad norint stoti į 'klubą', reikia prisiimti jo žaidimo taisykles. Jei vienų narystės ES aspektų svarba nusveria kitus, išlieka vėlesnių pakeitimų galimybė.

Antra - ES konkurencijos politikos nuostatų tinkamumas Lietuvai šiuo metu, jų prioritetizavimas bei ne tik priėmimo, bet ir praktinio įgyvendinimo aspektai. Kaip ir kitose ekonominės integracijos priemonių srityse, reikia nepamiršti, jog konkurencijos teisės normų ir politikos suderinimas nėra savitiksliai dalykai, o priemonės, siekiant laisvos ir efektyviai funkcionuojančios visuomenės sandaros. Todėl svarbu yra ne tik priimtų teisės normų skaičius, bet ir jų įdiegimas ir praktinis poveikis ekonominei veiklai ir vartotojų gerbūviui ateityje.

Galimi konkurencijos iškraipymo atvejai

Atsižvelgiant į esamą patirtį ir ekonominės bei politinės raidos tendencijas Lietuvoje, galima identifikuoti keletą konkurencijos apribojimo atvejų, kuriuos gali sąlygoti netinkamas konkurencijos politikos priemonių naudojimas ar per daug aktyvi valstybės intervencija. (1) Galima pradėti nuo 1997 m. Komisijos nuomonėje pareikštos kritikos valstybės pagalbos Lietuvoje atžvilgiu. Kol kas Lietuvoje konkurencija iškreipiama dėl netiesioginių valstybės pagalbos priemonių, pavyzdžiui, mokesčių lengvatų suteikimo ar skolų nurašymo. Su tuo susijusi problema, kuri išliks aktuali ir ateityje - viešumo ir kontrolės šioje srityje užtikrinimas. Šią problemą paaštrina įvairių ES leidžiamų išimčių nustatymas, apribojantis lygias konkurencijos sąlygas. (2) Konkurencijos politikos priemonės kartais gali būti panaudojamos pasidalinant rinką, arba siekiant išsaugoti turimą rinkos dalį. Tokio pobūdžio pavyzdį galima įžvelgti Lietuvos cukraus pramonės apsaugos priemonių atveju. Beje, tokie bandymai ypač galimi tarptautinio verslo atvejais, siekiant neįsileisti į rinką naujų konkurentų. Net ir tapus ES nare jie gali būti naudojami trečiųjų šalių atžvilgiu. (3) Gali būti atvejų, kai konkurencijos užtikrinimo siekis gali būti aukojamas vardan politinių tikslų. Tai iliustruoja Lietuvos Telekomo privatizavimo atvejis. Nors konkurencijos ribojimą ir vartotojų naudos nepaisymą lengvina tai, jog ši įmonė prieš tai buvo valstybinė, panašių atvejų gali pasitaikyti ir pasibaigus privatizacijai, siekiant politinių ar kitokių tikslų. (4) Konkurencijos tarnybai suteikus didelius įgaliojimus, aukštą diskrecijos laipsnį ir nepakankamą atskaitomybę, galimi nepagrįsti veiksmai įmonių atžvilgiu, ribojantys verslo ir mainų laisvę. Tokio pobūdžio sprendimai galimi tiek dėl anksčiau minėto praktinio patyrimo trūkumo, tiek dėl klaidingos ar nepakankamos analizės, tiek dėl laisvos rinkos funkcionavimo tradicijų trūkumo. (5) Galiausiai, aktualus lieka klausimas, kiek ES taikomos konkurencijos taisyklės yra tinkamos Lietuvos atveju. Pavyzdžiui, kiek tinkamos Lietuvos atveju yra ES nustatytos leidžiamos valstybės pagalbos apimtys arba įmonių koncentracija.

Taigi, ES konkurencijos politikos nuostatų priėmimas ir įgyvendinimas Lietuvoje savaime negarantuoja laisvos konkurencijos ir vartotojų gerbūvio. Be to, ir narystė ES nėra vienintelis ir galutinis tikslas. Konkurencijos politika siekiama sudaryti sąlygas ekonominiam efektyvumui, teisiniam stabilumui ir individualioms ekonominėms laisvėms. Ekonominė ir politinė integracija gali būti priemone minėtų tikslų siekimui, o jos poveikis konkurencijos užtikrinimui yra susijęs tiek su ES normų įgyvendinimo procesu, tiek su esama Lietuvos politine, ekonomine ir institucine aplinka.