"Integracija į Europos Sąjungą - tai vienintelis būdas postsocialistinėms Europos šalims įtvirtinti demokratijos vertybes ir rinkos ekonomiką" - daugelis be dvejonių sutiktų su tokiu tvirtinimu. Tačiau laisvosios rinkos šalininkai klausia ar ES skelbiamos vertybės yra adekvačios laisvosios rinkos principams. Šio straipsnio tikslas yra ištirti kaip integracija į ES įtakos laisvos rinkos kūrimą Lietuvoje. Siekdama nuoseklumo, aptarsime ir tai, kokią įtaką laisvos rinkos perspektyvoms turėtų nesijungimas į sąjungą.

Ateities banga postsocialistinėms šalims

Laisvos rinkos principai pastaraisiais metais vis labiau įsitvirtina Lietuvoje ir kitose postsocialistinėse šalyse. Būtent ji, laisvoji rinka, yra vienintelė alternatyva socializmui tiek ekonominiu, tiek moraliniu aspektu. Pabandę visą įvairovę socializmo dovanotų "gėrybių", žmonės natūraliai linkę simpatizuoti laisvos rinkos idėjoms. Tiek teorija, tiek praktika įrodo, jog ekonomiškai labiausiai klesti šalys, sumažinusios valdžios galias, o reguliavimą ir vadovavimą grąžinusios rinkai.

Tačiau šių principų gyvavimui iškyla nauja grėsmė: pernelyg stropios pastangos kopijuoti Vakarų Europos demokratijų sistemas su jų nuolat plečiamais valdžios įgaliojimais gali leisti vėl įsigalėti socializmui.

Suteikė ir pozityvių pokyčių

Integracija į ES dvejopai veikia laisvosios rinkos principų įdiegimą postsocialistinėse šalyse.

Pirmiausia, narystės siekiančias šalis pozityviai paveikė ES nuostata užtikrinti "laisvą žmonių, kapitalo, prekių ir paslaugų judėjimą". Šis principas stipriai įtakojo politinės ideologijos formavimąsi Rytų Europos regione.Lietuvos derybos su Pasaulio prekybos organizacija (PPO) ir deklaruojamas noras integruotis į ES tapo atsvaru interesų grupių spaudimui vykdyti protekcionistinę politiką,- didinti importo muitų tarifus ir kitaip saugoti rinką. Galime tik pasidžiaugti, kad ne be tarptautinių organizacijų įtakos Lietuvos Vyriausybė gana nuosekliai laikėsi tarptautinės prekybos liberalizavimo linijos.

Teigiamas pavyzdys, kaip ES padėjo Lietuvoje pašalinti protekcionizmo pinkles yra sprendimas panaikinti draudimą užsienio bankams veikti Lietuvoje. Ko nesugebėjo nuveikti per kelerius metus vietiniai ekspertai ir verslo organizacijos, tą padarė Briuselio pareigūnai, kurių susirūpinimą sustiprino bankų krizė: Lietuvos valdžia buvo įtikinta žengti žingsnį laisvos rinkos link ir panaikinti šį draudimą.

Kitas pavyzdys taip pat susijęs su draudimo panaikinimu: tiesiogiai spaudžiamas ES, Lietuvos Seimas atrakino geležinius vartus, užtverusius kelią užsieniečiams įsigyti žemę Lietuvoje.

Šie pokyčiai rodo, kad ES ir kitų tarptautinių organizacijų įtaka yra lyg saugiklis, neleidžiantis grįžti į politinį ir ekonominį totalitarizmą. Tačiau ir ES įtakos pozityvumas yra ribotas teritoriniu atžvilgiu. Nepamirškime, kad laisvo žmonių, kapitalo, prekių ir paslaugų judėjimo principas galioja … tik ES ribose.

Ribotos "laisvosios" prekybos spąstai

Tai, kad visos ES deklaruojamos laisvės galioja tik ribotoje teritorijoje, ir kelia didžiausią laisvės šalininkų susirūpinimą. "Laisva" prekyba yra laisva tik iš dalies, jei ji baigiasi ties ES sienos muitinės postu. "Laisvos" prekybos principai, taip kaip juos supranta ES direktyvų kūrėjai, Lietuvai tampa kliūtimi plėtoti laisvą prekybą su visomis pasaulio tautomis ,ir netgi tapti PPO nare. Šalys-narės privalo saugoti rinką nuo Europos klubui nepriklausančių šalių.Protekcinės priemonės prieš likusį pasaulį išprovokuoja atsakomąjį protekcionizmą ir taip vietoj naudingo bendradarbiavimo pereinama į "prekybinį karą", kurio našta pirmiausiai kris ant Lietuvos žmonių pečių.Apsunkinta prekyba su Rytų ir Azijos rinkomis ir Amerika Lietuvai bus pernelyg skaudus smūgis. Potencialius nuostolius galima tik spėlioti, nes tyrimai, įvertinantys galimus poveikius prekybai, nėra net pradėti.Tiesa,apskaičiuoti "kas būtų, jeigu …" tiksliai nėra įmanoma.

Pagal 1995 metais įsigaliojusią laisvosios prekybos sutartį su ES Lietuva panaikino muito mokestį pramoninių prekių importui iš ES šalių, o vėliau įsipareigojo padidinti importo muitus ne-ES šalims iki ES nustatyto lygio. Šiandien Lietuvos vidutinis svertinis muito mokestis pramoninėms prekėms yra 2-3 procentai. 97 proc. visos užsienio prekybos sudaro prekyba su šalimis, turinčiomis preferencinį ar didžiausio palankumo statusą. Nors Urugvajaus susitikime PPO nariai sutarė, jog bendri prekybos muitai bus sumažinti vidutiniškai 37 procentų, ES muitų mokesčiai pramoninėms prekėms ir po sumažinimo sudarys vidutiniškai3,6 procentų. Taigi išoriniai ES muitai vis tiek bus didesni už Lietuvos, šiandien taikomus ES nepriklausančioms šalims. Dėl to susikomplikavo Lietuvos derybos su PPO atsidūrė aklavietėje. O Estija, įgijusi didžiausios tarp buvusių Rytų bloko šalių laisvos rinkos šalininkės vardą, atsidūrė dar keblesnėje padėtyje. ES reikalavimu ji turi grįžti prie protekcinių muitų, kurie su dideliu ryžtu buvo panaikinti prieš keletą metų.Tikėtina, kad ES turės sumokėti kompensacijas PPO nariams, nukentėjusiems dėl apsunkintų sąlygų prekiaujant su Lietuva, Estija ir pan. Tačiau ar įmanoma kompensuoti už izoliavimą nuo globalinio darbo pasidalijimo?

Kai kurie žmonės linkę tikėti, kad ES prekybos politika veda link laisvosios prekybos globaliniu mastu. Tačiau Europos rinkos plėtros varomoji jėga yra ne tik ir ne tiek laisvos prekybos dvasia, bet ir protekcionizmas nuo likusio pasaulio.Lietuvių sąmonėje tai irgi palieka dvejopą nuomonę apie laisvos prekybos privalumus ir pavojus. Atsitverdami nuo trečiojo pasaulio cukraus bei bananų, sukuriame jau ne tik ekonomines problemas. Nedaugelis turi drąsos garsiai pasakyti tai, kas yra aišku: tol, kol Europa lieka atsitvėrusi, pasaulinė rinka neturi jokių šansų suteikti didžiausios mainų naudos visiems kraštams-nesvarbu pirmame, antrame, ar trečiame pasaulyje.Tai ne tik mažina gerovę pirmame ir trečiame pasaulyje, bet ir suplanuoja neišsprendžiamus konfliktus…

Vienodumas prieš prigimtį ir konkurenciją

Bendroji valiuta iškelia kitą galvosūkį. Nuo 1994 metų Lietuva laikosi valiutų tarybos principų, kurių esmė yra monetarinės politikos atsisakymas. Tad perėjimas nuo valiutų tarybos prie euro būtų nežymus pasikeitimas. Tačiau turėtume atsiminti, kad monetarinė politika nebus likviduota, bet sukoncentruota Europos monetarinės valdžios rankose. Bendra valiuta, kuri atspindės ne rinkos verdiktą, bet greičiau multinacionalinę politinę valią , gali tapti pagrindiniu protekcionizmo politikos įgyvendinimo instrumentu.

Iki šiol ne išanalizuota, kokią įtaką vieninga monetarinė politika darys skirtingoms rinkoms,kaip prie jos prisitaikys palūkanos-pagrindinis rinkos orientyras.Akivaizdu, kad bendrosios valiutos įvedimas pareikalaus harmonizuoti visas ekonomikos sritis.

Pirmasis taikinys bus mokesčių sistema, iki šiol išvengusi harmonizavimo manijos. Tai gali būti pražūtinga postsocialistinėms šalims, kurios siekia radikaliai reformuoti mokesčius. Skirtingai nei dauguma Vakarų šalių, Baltijos šalys šiandien turi galimybes pašalinti progresyvinio, daugkartinio, diferencijuoto apmokestinimo ir daugelį kitų blogybių. Estija taiko vienodą 26 procentų mokestį fizinių ir juridinių asmenų pajamoms, Latvija - 25 procentus. Kol kas Lietuvoje mokesčiai yra aukštesni- juridinių asmenų mokestis yra 29 procentai, o fizinių asmenų - 33 procentai.

Tačiau pagrindinės Lietuvos politinės jėgos vis labiau pritaria idėjai Juridinių asmenų mokestį panaikinti, šią nuostatą įtraukė į savo programas.Pirmasis žingsnis ta linkme yra investicijoms skirto pelno dalies apmokestinimas nuliniu tarifu. Tačiau dėl integracijos į ES šie pažangūs poslinkiai gali būti sustabdyti. Kol kas dėl tiesioginio pajamų apmokestinimo nėra jokios harmonizavimo politikos. Kad vieną dieną ji atsiras - neabejotina. Net ir be formalios harmonizavimo politikos novatoriški sprendimai gali susidurti su spaudimu "neiti prieš srovę".

Konkuruoja ne tik įmonės.Valstybių konkurencija veikia kaip saugiklis prieš pagundą plėsti valdžios galias ir svarbiausia prieš galią apmokestinti ir išlaidauti. Harmonizavimas pašalina valstybių konkurenciją per liberalesnes sąlygas pritraukiant ekonominį aktyvumą . Lietuvoje, kur dar nesustiprėjo vietinis kapitalas ir nesusiformavo verslininkystės tradicijos,atkartoti vakarų mokesčių sistemų trūkumai vestų prie visiškos ekonominės stagnacijos.

Harmonizavimas: protingas ar mechaniškas

Teisės aktų vienodinimas kasdien sukelia naujų rūpesčių. Užuot pripažinus poreikį dereguliuoti ekonomiką ir sumažinti biurokratizmą visose gyvenimo sferose, valdžia stengiasi skrupulingai vykdyti ES direktyvas. Kartais tai sumažina reguliavimą, tačiau daugeliu atveju direktyvų įgyvendinimas sukuria naujas biurokratines procedūras, papildančias senąsias, sovietinio stiliaus taisykles.Tai gali turėti akivaizdžių ekonominių padarinių.Harmonizavus darbo rinką, aplinkosaugos, mokesčių ir kitas veiklos sąlygas, mūsų įmonės prarastų konkurentiškumą. Europinio reguliavimo normos taptų joms per sunkia našta.

Neramina tai, kad valdžia, per daugelį sovietinės eros metų įpratusi nekvestionuodama vykdyti įsakymus "iš centro", tą patį daro su ES direktyvomis. Paprastai direktyvos priimamos kaip tobulos ir nediskutuotinos. Jos nei vertinamos, nei nustatomas jų tinkamumas vietinėms sąlygoms. ES tikslai suvienodinti aplinką būtų priimtini ir net sveikintini, jeigu taisyklės ir sąlygos būtų pagrįstos laisvos rinkos principais. Priešingu atveju, aklas ES nuostatų taikymas tampa kliūtimi kuriant laisvas ir klestinčias visuomenes.

Gerą pavyzdį galime rasti konkurencijos reguliavimo srityje. Nors ES nepasižymi itin ribota valdžia, tačiau jos teisės aktai draudžia vyriausybėms teikti pagalbą ūkio subjektams ar juos diskriminuoti. Šio principo nėra absoliutus jų taikymas paremtas paramos dydžio ribojimu. Kadangi ES masteliai gerokai skiriasi nuo lietuviškų, ES ribojimais skirti ūkio subjektams subsidiją, didesnę nei 30 000 ECU, Lietuvoje legalizuoja gana didelę paramą ūkio subjektams. Kitaip tariant, ES veikiančio valstybės kišimosi ribojimo pažodinis supratimas Lietuvoje de facto reikštų žalios šviesos suteikimą valstybinėms paramos programoms, kurių gyvavimas neturi nieko bendro su laisvąja rinka.

Kitas pavyzdys - penkerių metų išskirtinių monopolio teisių suteikimas akcinei bendrovei "Lietuvos telekomas". 1998 metais priimtą Telekomunikacijų įstatymą valdininkija įvardino "pirmu demonopolizavimo ir privatizavimo žingsniu". Tačiau įvyko priešingai - buvo išstumtos rinkos jėgos, ir pardavimo sandorį vargu ar galime laikyti privatizavimu. O tai atsitiko dėl ES taisyklių, kurios leidžia išsaugoti telekomų monopolius pereinamuoju laikotarpiu. Todėl Lietuvos valdžia kaip vieną iš argumentų naudojo teiginį, kad jos sprendimas neprieštarauja ES direktyvoms. Į įspėjimus apie neigiamas monopolijos pasekmes, užprogramuotus technologinio progreso stabdžius, atsižvelgta nebuvo. Visuomenei duota suprasti, kad jeigu ES neprieštarauja monopoliui, tai mes kitaip ir nedarysime.

Ypač liūdnai pagarsėjo adaptuotos europietiškos pinigų plovimo prevencijos procedūros. Remiantis ES direktyva, Lietuvos valdžia pareikalavo, kad kiekviena kompanija ir ją aptarnaujantis bankas raštu praneštų apie kiekvieną sandėrį, viršijantį 50.000 litų vertę. Tai puiki iliustracija, kaip vietinė valdžia perlenkė lazdą pernelyg entuziastingai vykdydamos ES instrukcijas. Nauja taisyklė negalėjo užkirsti kelio pinigų plovimui. Ji tik padidino teisėto verslo veiklos kaštus (platus straipsnis apie Pinigų plovimo prevencijos įstatymo neefektyvumą ir žalą išspausdintas "Laisvoji rinka" Nr. 3/98). Kritiškos pastabos dėl tokių priemonių žalingumo nepasiekė tikslo, nes vietos valdžia apeliavo į primygtiną ES reikalavimą kovoti su pinigų plovimu. Tai pavyzdys, kaip beprasmė, bergždžia biurokratija, nepaisydama sveiko proto principų, uždėjo leteną ant dar vienos visuomeninio ir privataus gyvenimo srities.

Negalima apsiriboti tik tiesioginio ES nurodymų perkėlimo į mūsų gyvenimą efekto įvertinimu. Neapčiuopiamas ir todėl klastingas žmonėms yra valstybės paternalizmo mentaliteto skiepijimas, socializmo bacilos atnešimas. Perduodama valstybės kišimosi ir paternalizmo "know-how", ES neleidžia socialistinėms idėjoms pasitraukti iš Lietuvos. Netgi atvirkščiai, ES suteikia impulsą joms atsinaujinti ir daugintis.

Sunkūs laikai laisvajai rinkai ir … ES

Įvairių pažiūrų žmonės dėl skirtingų priežasčių prieštarauja stojimui į ES, taigi ne vien laisvosios rinkos šalininkai randa trūkumų. Tačiau dominuoja nuomonė, kas stojimas yra vienintelis tikras pasirinkimas Lietuvai ir į ją panašioms šalims. Žmonėms sunku įsivaizduoti "vienišą" valstybę, įsispraudusią tarp gigantiškų politinių ir prekybinių blokų. Jie ragina "prisijunkime, pareiškime apie mūsų idealus, pakeiskime ES". Vargu, ar nedidelė Lietuvos tauta turės šansą išjudinti šimtamilijoninį Europos Sąjungos titaniką. Tačiau verta priimti iššūkį neprisijungti ir būti atvirai ir laisvai protekcionistinėje ir reguliuojamoje aplinkoje. Net jeigu visas pasaulis atsiribotų sienomis, vis vien apsimokėtų būti atviriems.

Jei šalis stovi ties grįžimo prie socializmo bei komandinės ekonomikos riba, ES vaidina lemiamą demokratijos ir rinkos ekonomikos saugotojo vaidmenį. Kai kurie žmonės turi iliuzijų, kad ES laisvąją rinką ribojama tik laikinai ir greitu metu ji iš tiesų išlaisvins žmonių iniciatyvą tarptautiniu mastu ir galiausiai atsikratys socialistinio palikimo. Tačiau dėl to kyla didelių abejonių. Dar daugiau - galime prognozuoti, kad ES, kokia ji yra šiandien, taps kliūtimi atskiroms tautoms vykdyti radikalias, laisvosios rinkos principais pagrįstais reformas. Įstojus į ES kelio atgal neliks - tautoms išnyks paskutinė galimybė lenktyniauti kuriant palankiausią aplinką žmonių iniciatyvoms reikštis. Būdama stipriu politiniu magnetu, ES gali susilpninti laisvosios rinkos patrauklumą.