Šis straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą LLRI rengtame pirmajame seminarų cikle Europos viešosios politikos institutams.

Daugiau nei dešimtmetį dirbdama nevyriausybinėje organizacijoje, skleidžiančioje laisvosios rinkos ir ribotos valdžios idėją, nuolat susidurdavau su dilema, ką daryti su valstybiniu finansavimu. Žinoma, jis pats į duris nesibeldė, tačiau galimybė dalyvauti konkursuose dėl skirtingų Lietuvos ar tarptautinių valstybinių programų buvo nuolat. Teko praeiti visus dvejonių, argumentų, pasiteisinimų ir nuteisimų labirintus ir šiandien gimsta tam tikras “gero elgesio” kontūras, kuriuo noriu pasidalinti ir su kitais, kankinamais dvejonių: imti ar atsisakyti valdiškų pinigų.

Pradėkim nuo pradžių...

Jei peržvelgsime įvairius privačių įmonių, laisvosios rinkos ir kapitalizmo apibrėžimus, aptiksime, kad esminis bruožas, skiriantis privatų nuo valstybinio, yra nuosavybės pobūdis. Jei įmonės akcijos priklauso privatiems subjektams – tai privati įmonė, jei valstybiniam atstovui – tai valstybinė. Jei laisvuose mainuose dalyvauja privatūs subjektai – tai tikra laisvoji rinka, o jei valstybiniai – tai kokios nors pakraipos valstybinis kapitalizmas. Jei gamybos priemonės priklauso privatiems subjektams – tai kapitalizmas, jei valstybiniams visuomeniniams - tai socializmas. O toliau, kaip žinoma, išvados daromos tokios: privatus lygu efektyvus, valstybinis lygu švaistymas, kapitalizmas lygu klesti, socializmas lygu žlunga.

Tikrai neketinu pradėti neigti šių kertinių ir įrodytų teiginių, jie buvo, yra ir išlieka teisingi. Tačiau šiandieniniame pasaulyje išryškėjo dar vienas itin svarbus kriterijus, kuris gali padėti nubrėžti liniją tarp privataus ir valstybinio, tarp efektyvaus ir švaistūniško. Tai – valstybinių lėšų “vartojimas”. Apie jį kalbėti šiandien yra itin aktualu, nes šalyse nuo trečdalio iki trijų ketvirtadalių visų išleidžiamų lėšų sudaro valstybės biudžetų ir fondų pinigai.

Tad jei šalia nuosavybės pasitelkiame finansavimo kriterijų, situacijas būtų galima suskirstyti į tokias keturias grupes:

A) valstybinė nuosavybė ir valstybinis finansavimas. Lietuvoje tai mokyklos, ligoninės ir kitos biudžetinės įstaigos.

) valstybinė nuosavybė ir veiklos finansavimas rinkoje. Pavyzdžiui, valstybinių dotacijų negaunančios valstybinės įmonės.

C) privati nuosavybė ir valstybinis finansavimas, įskaitant ir viešuosius pirkimus. Tokių pavyzdžių itin padaugėjo su struktūrinių fondų lėšų atsiradimu. Jų daug žemės ūkyje, kelių tiesime ir subsidijuojamos produkcijos perdirbimo sferose. Deja, tokių nemažai ir ne pelno sektoriuje.

D) privati nuosavybė ir veiklos finansavimas rinkoje. Tai privačios įmonės, savo prekes ir paslaugas parduodančios kitoms privačioms įmonėms ar gyventojams. Ši grupė dominuoja, bent jau Lietuvoje.

Šiandieniniame gyvenime be tikro valstybinio sektoriaus, kaip A atveju, ir tikro privataus sektoriaus, kaip D atveju, kuriems drąsiai galime taikyti pirmoje pastraipoje įvardytas išvadas, veikia dar ir kvazivalstybinis bei kvaziprivatus sektoriai, kaip B ir C atvejais. Ką galime žinoti apie šių sektorių efektyvumą, jų motyvacijas ir tokių įmonių veiklos įtaką ekonomikos sveikatai apskritai?

Imkime atvejį B – valstybinė įmonė veikia rinkoje. Ji nesubsidijuojama, jai neteikiami valstybiniai užsakymai, ji netgi nedalyvauja viešuosiuose pirkimuose. Šiuo atveju neefektyvus išteklių perskirstymas įvyko tada, kai valstybė turėjo suformuoti tokios įmonės kapitalą. Jei įmonė toliau nėra maitinama valstybiniais pinigais ir jai nėra suteikiamos jokios įstatyminės privilegijos, galima sakyti, kad tuo valstybinė intervencija ir baigėsi. Įmonė konkuruoja lygiomis sąlygomis su kitais rinkos dalyviais. Atsisakant valstybinių injekcijų įvyksta savotiškas įmonės veiklos privatizavimas. Jei pasisekė rasti motyvuotą vadovą ir darbuotojus, įmonė gali dirbti pelningai, o jei ne – bankrutuoja. Tiesa, valstybinės įmonės bankrutuoja retai, dažnai jos “pagydomos” valstybinėmis injekcijomis, bet tuomet tai jau atvejis A. Galiausiai, valstybinę nuosavybę santykinai lengva privatizuoti: tereikia parduoti įmonės akcijas.

Apibendrinant, valstybės nefinansuojamos valstybinės nuosavybės įmonės buvimas rinkoje kenksmingas tiek, kiek tai finansiškai kainavo suformuoti jos kapitalą ir kiek tai tuo metu pakenkė buvusiems konkurentams.

Padėtis skiriasi C atveju, kai įmonė – privati, o finansavimas - valstybinis. Ir nėra didelio skirtumo, ar šis finansavimas atitenka “už dyką”, kaip dotacija, ar jais yra sumokama už suteiktas paslaugas ar parduotas prekes. Esmė ta, kad šio privataus subjekto veikloje valstybė tampa svarbus partneris. Norint gauti valstybinį finansavimą, visą veiklą tenka pakreipti kita, ne rinkos linkme. Atsisakydamos vartotojų verdikto, tokios privačios įmonės prisišaukia valstybinį verdiktą. Tam tikra prasme įvyksta įmonės veiklos nacionalizacija, perkėlimas iš privačios į valstybinę sritį. Jei įmonė visą laiką orientuojasi į valstybinius išteklius, jos mentalitetas, kainodara, rinkodara ir visi kiti veiklos elementai gerokai pakinta – jie adaptuojasi tenkinti ne vartotojų, bet valdžios poreikius. Išteklių dezorganizacija vyksta, kai tik valdžia imasi leisti pinigus, t.y. nuolatos. Vienintelis šios situacijos privalumas – ji yra geresnė nei A atveju, kur apskritai nelieka jokio privataus prado, tad ir jokios galimybės veikti efektyviai.

Augant valstybinių biudžetų išlaidoms ir viešųjų pirkimų apimtims, atsirandant galimybei pasinaudoti įvairiais struktūriniais fondais, dauguma įmonių susiduria su dilema - siekti ar nesiekti, imti ar neimti valstybinių pinigų. Kiekviena konkreti verslo įmonė į šį klausimą atsako besiremdama pelno motyvu: jei projektas leis uždirbti, jei biurokratija ir laiko gaišatis nebaido, tai dažnas įsivelia į santykius su valdžia. Dilema imti ar atsisakyti valdiškų pinigų itin aštri tiems, kurie savo veikloje nesivadovauja pelno motyvu, turiu galvoje pelno nesiekiančias įmones. Itin sunku toms NVO, kurios skleidžia vertybes, visiškai priešingas valstybei, tiems, kurie vienokiu ar kitokiu būdu ragina mažinti valstybės išlaidas.

Pirmasis besiperšantis atsakymas tokioms organizacijoms: jei jau atskleidžiate valstybinio finansavimo ydas ir raginate mažinti valstybinį finansavimą, tai pradėkite nuo savęs ir neimkite valstybinių pinigų. Jokia forma. Ši rekomendacija galėtų būti pritaikyta ir tiems, kurie burnoja prieš valstybinę mediciną (eikite į privačią!), nepatenkinti valdžia (neikite į rinkimus!). Kaip sakoma, būk biednas, bet teisingas. Žinoma, ši laikysena yra labai ori, bet pavienis protestas, siekiant sumažinti valstybės išlaidas, mažai efektyvus.

Visų pirma todėl, kad dėl vieno kito protestuojančio sistema nepasikeis. Biudžetuose numatyti pinigai bus būtinai išleisti, nes tokia jau valdiška tvarka: ką numatei, tą įsisavink. Mokesčių našta dėl to, kad vienas kitas laisvosios rinkos šauklys elgsis itin garbingai, nesumažės. Lėšas priglaus kuris nors kitas, pavyzdžiui, socialdemokratiją išpažįstantis veikėjas. Nieko nepasieksi, o gal net ir apskritai iškrisi iš gyvenimo – nepavyks konkuruoti su tais, kurie ima valstybinius pinigus. Boikotas gali paskatinti esminius sprendimus tik tada, jei jis masinis. Deja, masinis boikotas prieš valstybinį finansavimą šiandien, kai visi tik ir gviešiasi struktūrinių pinigų, yra tik iliuzija.

Be to, blogybė gali tapti dar didesne, jei valdžia, neradusi rinkoje jai reikalingos paslaugos, ims ir įsteigs šios paslaugos valstybinį tiekėją. Tuomet turėsime atvejį A su visomis (dar didesnėmis) jo ydomis.

Tad ką, vis gi imti? Suprantant, kad blogai, bet renkantis mažesnę blogybę iš visų įmanomų? Suprantant, kad ideali siekiamybė ir reali aplinka skiriasi ir reikalauja priimti žaidimo taisykles? Surasti valstybinio finansavimo pliusų: “Ir privatūs užsakovai ne šventieji” ar “Kai valdžia sumokės, labiau įsiklausys į pasiūlymus”? Įžvelgti gerų permainų tame, kad valstybinius konkursus ima laimėti laisvosios rinkos skleidėjai?

Sprendžia, žinoma, kiekvienas sau. Tačiau nusprendusiam imti keli patarimai gali praversti.

Pirma, pretenduojant į valstybinius pinigus, labai svarbu įsitikinti, kad pinigai, į kuriuos pretenduoji, vis viena bus išleisti ir kad tai nėra “ekstra” projektai, dėl kurių numatoma didinti mokesčių naštą.

Antra, labai svarbu, kad imantis valstybinius pinigus sugebėtų vykdyti “nevalstybinę misiją” arba užsiimti valstybės ribojimo darbais. Žinome, kad išsivalstybinti gali tik pati valdžia, tad jei valstybės pinigai bus tarsi investicija į jos sunaikinimą – valio! Panašiai kaip su valstybinio socialinio draudimo išvalstybinimu: jį reikia finansuoti, bet tai turi laimingą pabaigą. Tokių projektų tarp valdiškų užsakymų būna itin mažai, bet jei pasitaikys, tai juose tiesiog privalu dalyvauti.

Trečia, imant valstybinius pinigus reikia atvirai pripažinti, kad imi. Nereikia apsigaudinėti, kad “mūsų nefinansuoja vietos biudžetas” (o finansuoja USAID ar PHARE), nes tai skamba maždaug taip: “Mes nevagiame iš Lietuvos mokesčių mokėtojų, mes vagiame tik iš JAV piliečių”. Taip pat neverta perkelti atsakomybės pačiai valdžiai: “Mes tik sukūrėme produktą, o valdžia jį nupirko”. Žinoma, būna kartais ir taip, kad nežinome, kas įsigyja mūsų produktą, bet tai negalioja tais atvejais, kai mes konkuruojame dėl valdiškų pinigų. Bet koks savęs apgaudinėjimas atideda tikrą supratimą apie valstybinio finansavimo privalumus ir trūkumus.

Trečia, nereikia įjunkti į valstybės fondus. Tai kaip narkotikas, kaip kvaišalas, perdozavimas - mirtinai pavojingas. Atsargus atstumas diversifikuojant pajamas būtų protinga pozicija. Išmėgini pasisvaiginti valdiškais pinigais, perpranti mechanizmą – ir gana, daryk pertrauką. Atstatyk sveikatą.

Ir - ką žinau kaskart vis tvirčiau – pamėginę įsivelti į valstybinio finansavimo raizgalą gana greitai pastebėsite: tai retai apsimoka! Nudega dažnas: milžiniška biurokratija, didelės darbų apimtys, “perdirbimas”, speciali keturaukštė atskaitomybė ir, svarbiausia, jokio pasitenkinimo dirbant darbą, kuris arba bus padėtas į stalčių, nes pernelyg “teisingas”, arba bus tikrai įtartinas, jei bus kur nors panaudotas.

Ir jei jūs, būdami laisvosios rinkos šalininkai, manote kitaip ir svaigstate imdami ir valdiškus pinigus, gerai pagalvokite, ar esate savo vietoje!