![]() |
![]() |
| LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO LEIDINYS |
|
Bankai Darbo santykiai Filantropija Finansų ir kapitalo rinkos Informacinė visuomenė Integracija į ES Korupcija Makroekonominiai tyrimai Mokesčiai ir biudžetas Monetarinė politika Pensijų reforma ir socialinė apsauga Prekyba Privatizavimas Reguliavimas Savivalda Švietimas Verslas Žemės ūkis Kita Naujienos Darbai
Leidinyje spausdinamų rašinių autorių teisių © priklauso LLRI. |
Filantropija: tarp kūjo ir priekalo Remigijus Šimašius
LLRI teisininkas "Laisvoji rinka", 1998 Nr. 1 Lietuvoje skundžiamasi, kad įstatymai nepalankūs labdarai ir paramai bei filantropinei veiklai. Vyriausybė praėjusių metų liepos mėnesį sudarė darbo grupę naujai Labdaros ir paramos įstatymo redakcijai ir su tuo susijusių įstatymų pakeitimams paruošti. Atrodė, kad siekiama palankesnių sąlygų filantropinei veiklai ir ne pelno organizacijoms, kad bus sumažinta biurokratizmo, neliks galimybių voliuntaristiniam įstatymų traktavimui, kad ne pelno organizacijų veikla nebus suvaržyta, ir jos pačios galės užsidirbti savo projektams. Deja, naujasis Labdaros ir paramos įstatymo projektas rodo ką kita. Didžiausias pasiekimas yra tas, kad kai kurios sąvokos tapo aiškesnės, tačiau trūkumai nustelbia teigiamus pokyčius. Visų pirma - programų, pagal kurias teikiama parama, tvirtinimas. Teisę tvirtinti šias programas siūloma patikėti tik valdžios institucijoms. Pavyko pasiekti, kad projekte dėl to būtų teikiama ir alternatyvi nuostata, kuri teisę tvirtinti programas suteikia pačioms ne pelno organizacijoms. Nepaisant, kas galės tvirtinti paramos programas, numatoma įpareigoti Vyriausybę nustatyti programų tvirtinimo tvarką. Neabejotina, kad tai nuvestų prie nepateisinamo biurokratizmo. Ne pelno organizacijoms, pagal parengtus projektus, ne tik nesuteikta teisė pačioms užsidirbti, bet ir nustatomi nauji apribojimai. Pavyzdžiui, kuo normaliausias paramos ar labdaros telkimo būdas yra nemokamai gauti tam tikras vertybes, jas parduoti, o gautas lėšas naudoti labdaros (paramos) tikslams. Lygiai taip pat normalu, kad daiktai, kurie buvo būtini projekto metu ir tampa nebereikalingi jam pasibaigus, yra parduodami. Iki šiol teisė parduoti labdaros ar paramos būdu gautas vertybes buvo dažnai ginčijama, o siūloma redakcija tokią galimybę ne įtvirtina, bet besąlygiškai uždraudžia. Labdaros ir paramos įstatyme ir toliau liks priveligijuotų organizacijų, kurių veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra įtvirtinti pelno neskirstymo principai, tačiau jos naudojasi visomis lengvatomis pačiomis palankiausiomis sąlygomis. Šalia įvairių religinių organizacijų čia atsiduria ir projekte "išrasto" statuso organizacijos - labdaros vaistinės. Labdarą gaunant iš užsienio, konkretiems asmenims ją paprastai paskirsto Lietuvos organizacijos. Tačiau neretai užsienio fondai jomis nepasitiki ir labdarą paskirsto patys. Siūlomame projekte tai būtų draudžiama. Pagal jį reikėtų arba per prievartą "pasitikėti" lietuviškomis organizacijomis, arba steigti, kad ir vienadienę savo organizaciją Lietuvoje. Etatistines tendencijas ir norą viską kontroliuoti ir spręsti parodo tai, jog įvežamą paramą ar labdarą dar turi "pripažinti" valstybės ar savivaldybės institucijos. Praktikoje tai reiškia, jog labdarą ar paramą įvežti galima tik tokioms institucijoms leidus. Ne pelno organizacijų veiklai uždedamas apynasris darosi vis siauresnis, tačiau valdžia labai elegantiškai pasiteisina, kad būtina išvengti piktnaudžiavimų. Tai, kad piktnaudžiavimą labiausiai skatina "dviguba" pelno mokesčio lengvata - visiems aišku. Tai, kad, nežiūrint visų apribojimų, apsukrieji ja vistiek pasinaudos - aišku taip pat. Todėl, gal iš baimės pasirodyti "nemylintiems" filantropijos, gal tiesiog iš įpratimo, tokia tik Lietuvai būdinga lengvata ir toliau lieka galioti. Deja, ji ir toliau sąlygos vis naujus ne pelno organizacijų veiklos apribojimus ir filantropinės veiklos slopinimą. Deja, iki šiol nesiryžtama sumažinti nei lengvatos, kuri tiesiog skatina net finansines machinacijas pavadinti labdara, nei biurokratijos naštos, kuri ne pelno organizacijas slegia ne mažiau, nei mokesčiai. Numatomuose Pelno mokesčio įstatymo pakeitimuose liko "dviguba" lengvata paramos ar labdaros davėjams, tačiau apribojimai ir suvaržymai nustatyti ten, kur tai visiškai nedera. Projekte buvo netgi atsiradusi nuostata, pagal kurią labdarą ir paramą numatoma įskaityti į apmokestinamąsias pajamas, o apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną iš minėtų pajamų negalima atskaičiuoti išlaidų. Praktiškai tai reikštų, kad gavusi savo projektui paramą ne pelno organizacija nuo visos sumos turi susimokėti pelno mokestį. Parengtas naujas Labdaros ir paramos įstatymas rodo, kad, viltis, jog bus iš esmės sutvarkytos labdaros ir paramos procedūros bei išlaisvinta ne pelno organizacijų veikla, išsisklaidė. Ne pelno organizacijas tuo tarpu ir toliau stengiamasi įkišti tarp mokesčių kūjo ir biurokratijos priekalo.
|