Po įstojimo į Europos Sąjungą Lietuvoje vis dažniau kalbama apie profesinių sąjungų vaidmenį, skundžiamasi dėl mažo profsąjungiečių skaičiaus, palyginti su senąja Europa, darbuotojai raginami aktyviau burtis į šias organizacijas, kad galima būtų organizuotai kovoti su darbdavių persekiojimu ir ginti visų dirbančiųjų interesus. Tačiau ar iš tikrųjų profesinė sąjunga yra tas vienintelis darinys, kuris geriausiai atstovauja visų darbuotojų interesams?

Artimo meilė turi ribas. Profsąjungiečiai žino, kad yra teisinga mylėti savo kovos draugą taip kaip save, bet ne daugiau. Tai akivaizdžiai iliustruoja išsiplėtusios Europos profsąjungų santykių pavyzdžiai. Profsąjungos deklaruoja, kad veikia solidariai stodamos mūru už savo narius, už draugiškas kitų šakų ir šalių profsąjungas. Profsąjungos prisiima visų darbo žmonių interesų atstovo ir gynėjo statusą, jos taip nori būti matomos ir dažnai pavyksta taip pasirodyti. Tačiau pažvelgus giliau matyti, kad pilnavertis kiekvieno profsąjungos nario, šakinės profsąjungos ar visų profsąjungų atstovavimas yra neįmanomas, darbo žmonių solidarumas taip pat yra mitas.

Darbuotojų sąjungos pagrindas ir paskirtis yra atstovauti darbuotojų interesams santykiuose su darbdaviais ir valdžia. Profsąjungietiškas judėjimas remiasi dviem klaidingomis prielaidomis: pirma, kad darbuotojų interesai yra priešingi darbdavių interesams ir, antra, kad darbuotojų interesai yra vienalyčiai ir jiems gali atstovauti vienas organizmas.

Visiškai primityvu, nors, deja, būtina paaiškinti, kad darbdavio interesai nėra priešingi darbuotojų interesams. Dėsninga, kad ir darbdavys, ir darbuotojas iš darbo santykių nori gauti kuo daugiau naudos – kuo mažiau duoti ir kuo daugiau gauti. To siekia ir darbuotojas, ir darbdavys. Abu atlieka tas pačias kalkuliacijas kaip ir parduotuvėje - kuo geresnis daiktas už mažesnę kainą. Galiausiai jei susitarimas įvyksta, abi pusės iš jo gauna daugiau nei jeigu būtų nesusitarusios. Darbdaviai yra priklausomi nuo savo darbuotojų ir kylantis įvairių specialybių darbuotojų darbo užmokestis Lietuvoje šiomis dienomis yra to išraiška – statybininkai, vairuotojai, gydytojai tampa deficitiniais darbuotojais, kurie prašo didesnių atlyginimų ir iš naujo atranda savo darbo vertę. Akivaizdu, kad darbuotojai gaus atlyginimą tol, kol darbdaviai sugalvos ir turės kaip duoti darbo. Tai suprato Vokietijos automobilių gamintojų profsąjungos praeitais metais po ilgų derybų ir streikų priimdamos gamyklos vadovų pasiūlymą imtis darbuotojams skaudžių reformų tam, kad ateityje gamyklos Europoje išliktų.

Antra, klaidinga prielaida yra įsitikinimas, kad darbuotojų interesai dėl darbo santykių yra vienalyčiai. Žmonių poreikiai, norai ir galimybės labai skiriasi. Profsąjungos prisiima teisę ir pareigą atstovauti darbuotojams labai plačiame jų interesų diapazone – susitarti dėl darbo laiko, sąlygų, užmokesčio, vertinti, kas naudingiausia kiekvienam darbuotojui atskirai ir bandyti tai suderinti. Tai ne tik iš principo neįmanoma, bet ir patenka į kitų žmonių - etatinių profsąjungiečių, turinčių savų interesų, - rankas. Profsąjungos dažnai skelbia atstovaujančios ir bedarbių, potencialių darbuotojų interesams, tačiau atskirais atvejais, pavyzdžiui, dėl minimalaus mėnesinio atlyginimo didinimo propagandos, akivaizdžiai kenkia siekiantiems įsidarbinti. Profsąjungos ir jų propaguojamos kolektyvinės sutartys siekia darbuotojų skirtumus suvienodinti ir susitarti visiems pagal vieną kurpalių. Bet, kaip žino ir namų šeimininkės, jei sako, kad skalbimo milteliai tinka viskam, tai reiškia, jog gerai jie neišskalbia nieko. 2002 m. Danijoje įsigaliojo įstatymų pataisos, suteikiančios teisę darbuotojams nepaisyti jiems galiojančios sudarytos kolektyvinės sutarties ir susitarti su darbdaviu atskiru susitarimu dėl trumpesnės darbo dienos. Vyriausybė pripažino, kad kolektyviniai susitarimai nepajėgė suderinti visų darbuotojų interesų ir kad galimybė susitarti individualiai apgins darbuotojus, siekiančius dirbti trumpiau dėl vaikų ar pagyvenusių žmonių globos.

Labai iliustratyvūs yra tarpvalstybinių profsąjungų santykiai. Oficialiai iš inercijos deklaruodamos savo solidarumą, Lietuvos ir ES valstybių profsąjungos mato, kad stovi tolstančiose valtyse – profsąjungų narių interesai priešingi. Atsivėrusioje ES darbuotojai iš naujųjų valstybių nori ir gali dirbti sunkiau, geriau ir už mažesnį atlygį negu senųjų valstybių darbininkai. Toks išteklių pasiskirstymas lemia, jog iš senųjų į naujas persikelia pramonė, į Vakarus laisvai ir gausiai juda darbuotojai ir paslaugas teikiančios įmonės. Tačiau vakarietiškos profsąjungos užmiršta solidarumą ir ragina naujų ES šalių darbuotojus neužsiimti „algų dempingu“. Gindamos savo narių interesus profsąjungos skatina valdžią imtis riboti „jaunesnių brolių“ entuziazmą dirbti pigiau ir sunkiau. Populiariausias motyvas, maskuojantis savanaudiškus interesus, yra tariamas rūpestis dėl atvykusių darbuotojų prastų darbo sąlygų ir mažo užmokesčio. Švedijos profsąjungos kartu su Vyriausybe sabotavo Latvijos įmonės, laimėjusios mokyklos statybų konkursą, 2004 m. gruodį pradedamas statybas. Demonstracijomis ir viešais pareiškimais latviai buvo skatinami tapti švedų profsąjungų nariais ir mokėti švedų profsąjungų įsipareigotas mokėti algas. Žinodama, kad už mažiau dirbti pasirengę latvių statybininkai yra jų konkurencinis privalumas, latvių įmonė atsisakė ir išvažiavo namo, padavusi švedų profsąjungas į teismą. Švedų profsąjungoms nerūpėjo, kad ne tik paliko latvius be darbo ir algos, bet ir pražiopsojo naudingus darbininkams pokyčius vietinėse naujųjų šalių darbo rinkose, kuriuos lemia išvykstanti darbo jėga: pavyzdžiui, Estijoje dėl darbuotojų migracijos statybininkų darbo jėgos kaina išaugo 20 proc.

Noras ir įpratimas spręsti už kitus ir laikyti kitus įsipareigojusius, nors ir nesusitarusius, yra įprastas profsąjungų bruožas. Pagal Lietuvos Darbo kodeksą, profsąjunga su įmonės darbdaviu sudariusi kolektyvinę darbo sutartį mano susitarusi ir už tuos darbuotojus, kurie nėra profsąjungos nariai. Kaip švedai manė dėl algų dydžio susitarę už latvius.

Solidarumas yra draugiškumo sinonimas. Draugiškumas negali būti kitoks - tik pasirenkamas savanoriškai. Darbuotojai negali būti priversti solidarizuotis, nes tada kaip ylos iš maišo lenda prievartinio solidarumo trūkumai – dėsningi žmogaus bandymai pačiam susitvarkyti geriau. Negalima atmesti darbuotojų sąjungų - kaip ir bet kokių savanoriškų žmonių asociacijų, siekiančių efektyviau ginti savo interesus, - reikšmės. Tačiau profesinių sąjungų trūkumai kyla iš įstatymais įtvirtintų jų privilegijų: už visus darbuotojus sudaryti privalomas kolektyvines sutartis, įtvirtinti monopolijas ir apriboti kitų darbuotojų interesus ginančių organizacijų konkuravimą, nustatyti ypatingas ir darbdaviui kainuojančias profsąjungiečių atostogas ir kitas privilegijas.

Tarpvalstybinis konkuruojančių profsąjungų bendradarbiavimas negali remtis vaikų darželio koalicijų formavimo principu - prieš ką draugaujame. Darbdaviai ir valdžia nėra amžini priešai, atsidariusios sienos verčia pripažinti monolitinės profsąjungos trūkumus. Ir iš prigimties skirtingi įvairių žmonių interesai, ir valdžios įtvirtintas profsąjungų prievartos prieskonis demaskuoja, kad tikrasis solidarumas yra tada, kai gali pasirinkti, ar nori būti solidarus ar ne, o visų darbininkų solidarumas liko už raudonos uždangos...