Dar 1998 metų rudenį atlikdamas darbo santykių reglamentavimo tyrimą Lietuvoje, Lietuvos laisvosios rinkos institutas atkreipė dėmesį į užsieniečių įdarbinimo apribojimus. Jų įdarbinimo tvarka - daugiapakopė, besiremianti pažymomis iš įvairių institucijų - yra labai sudėtinga, brangi, biurokratizuota ir stabdanti ūkio plėtrą.

Vieni iš konkrečių darbo reguliavimų yra susiję su gyvybiškai svarbia sritimi - medicina. Gydytojams užsieniečiams draudžiama teikti medicinos paslaugas Lietuvoje kitaip nei mokymo ar labdaros tikslais. Jie susiduria su dideliais biurokratiniais barjerais, specialiai jiems taikomi apribojimai, diskriminaciniai ir visai nereikalingi reikalavimai. Dėl to nemažai užsienio specialistų taip ir nepradeda savo medicinos praktikos Lietuvoje, pacientai netenka galimybės naudotis jiems reikalingomis paslaugomis šalies viduje, dėl ko yra priversti tenkintis prastesne kokybe arba važiuoti gydytis į užsienį. Medicinos sistemoje toliau bujoja netinkamos tradicijos, stabdoma medicinos verslo plėtra.

Siekdamas dereguliavimo procesą paskatinti daugelyje sričių, LLRI išanalizavo LR Gydytojo medicinos praktikos įstatymą, taikantį draudimus ir apribojimus užsienio gydytojų praktikai Lietuvoje. LLRI priėjo išvados, kad apribojimai užsienio gydytojams užsiimti medicinos praktika Lietuvoje rodo, jog įstatymai gina ne pacientų teises į efektyvų ir norimą gydymą, o gydytojų privilegijas. Jie saugo gydytojus nuo konkurencijos iš užsienio, neleidžia augti medicinos kultūrai ir medicinos paslaugų kokybei. LLRI taip pat atkreipia dėmesį, kad tokie ribojimai pažeidžia žmogaus teises ir, be to, prieštarauja Europos Sąjungos teisei bei vienam iš keturių pagrindinių Europos Sąjungos teisėje įtvirtinamų principų - laisvo darbo jėgos judėjimo principui.

Žemiau aptariamos opiausias problemos, susijusios su užsienio gydytojų medicinos praktikos Lietuvoje ribojimu. LLRI pastabos ir rekomendacijos dėl LR Gydytojo medicinos praktikos įstatymo bus pateiktos valstybės institucijoms. LLRI ragina įstatymų leidėjus atsižvelgti į siūlymus ir kuo skubiau keisti diskriminacines ir ydingas įstatymo nuostatas.

Visą ekspertizės tekstą galima rasti LLRI interneto svetainėje adresu http://www.lrinka.lt/Tyrimai/Darbas/Medpraktika.phtml.

Dėl draudimo užsienio gydytojams teikti mokamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas

Asmuo, norintis verstis medicinos praktika, privalo gauti licenciją. Licencijų išdavimą, įregistravimą, atnaujinimą ir panaikinimą reglamentuoja Gydytojo medicinos praktikos įstatymas ir jo pagrindu priimti Gydytojo medicinos praktikos licencijavimo nuostatai. Dėl įstatyme ir nuostatuose įtvirtintų licencijavimo taisyklių tiek medikai, tiek pacientai, tiek medicinos srityje dirbantys verslininkai susiduria su daugybe problemų.

Įstatymas nustato laikinąją medicinos praktikos licenciją, skirtą užsienio valstybių gydytojams specialistams, laikinai atvykusiems į Lietuvos Respubliką. Ši licencija suteikia teisę atlikti asmens sveikatos priežiūrą tik laikinai ir tik mokymo ar labdaros tikslais. Toks apribojimas sukelia daugybę problemų pacientams, gyvenantiems Lietuvoje, ir medicinos verslui:

1) dalies paslaugų Lietuvos gydytojai tiesiog negali suteikti, todėl, uždraudus apmokamą užsienio gydytojų medicinos praktiką, daliai pacientų tenka gydytis užsienyje. Taip pažeidžiamos žmonių teisės gyvybiškai svarbiausioje srityje;
2) labai apribojama konkurencijos laisvė, todėl sumažėja paskatos didinti efektyvumą;
3) užkertamas kelias gydytojų stažuotėms, praktikai, įgūdžių tobulinimui;
4) užkertamas kelias netgi mokymui, nes labdaringas mokymas, norime to ar ne, yra išimtis ir didžioji dalis specialistų tik retkarčiais dirba nemokamai;
5) draudimas prieštarauja Europos Sąjungos teisei ir vienam iš keturių pagrindinių Europos Sąjungos teisėje įtvirtinamų principų - laisvo darbo jėgos judėjimo principui.

Laikinoji medicinos praktikos licencija gali būti išduodama tik užsienio valstybių gydytojams, turintiems leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Toks reikalavimas taip pat yra nepagrįstas ir nelogiškas, nes medicinos veiklos priežiūra bei teisė gyventi Lietuvoje yra nesusiję dalykai. Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tik sudaro sąlygas realizuoti licencijos suteiktą teisę, tačiau jokiu būdu nėra medicininę kvalifikaciją apibūdinantis kriterijus.

Dėl pirminės bei specializuotos gydytojo medicinos praktikos licencijos užsienio gydytojams

Įstatymas nenustato, koks yra laikinosios gydytojo medicinos praktikos licencijos santykis su numatytomis pirminės bei specializuotos gydytojo medicinos praktikos licencijomis: ar laikinoji licencija yra tik pirminę ar specializuotą praktiką leidžiančios licencijos rūšis, ar visai savarankiška licencijos forma. Nors iš įstatymo teksto labiau išplaukia antrasis variantas, be to, tai patvirtina ir licencijavimo praktika, tai nėra logiška, nes taip atsiranda trijų rūšių licencijos, išskirtos pagal skirtingus kriterijus. Pirminės bei specializuotos medicinos praktikos licencijų išdavimo tvarka nustato reikalavimus kreipiantis dėl licencijos pateikti LR piliečio pasą ar dokumentą, suteikiantį jam teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Deja, tai taip pat nėra kvalifikaciją rodantis kriterijus, o tik veiksnys, sudarantis sąlygas realizuoti licencijos suteiktą teisę.

Norint gauti pirminės ar specializuotos medicinos praktikos licenciją, būtina pateikti dokumentą, patvirtinantį atitinkamai pirminės ar specializuotos medicinos praktikos rezidentūros atlikimą. Šis reikalavimas yra nelogiškas ir nereikalingas, nes ne visose valstybėse apskritai yra medicinos praktikos rezidentūra, o gydytojų kvalifikacija užtikrinama kitomis priemonėmis.

Be to, užsieniečiams ar asmenims be pilietybės Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka gali būti nustatyti ir papildomi reikalavimai. Tai sudaro sąlygas iš užsienio gydytojų reikalauti neapibrėžtų dokumentų ir de facto užkirsti kelią bet kurio gydytojo medicinos praktikai Lietuvoje. Tokios galimybės voliuntarizmui ir neapibrėžtumas visiškai nepateisinamas teisinėje valstybėje ir dezorganizuoja medicinos paslaugų rinką.

Dėl valstybinės kalbos mokėjimo

Įstatymas įpareigoja komisiją, priimančią sprendimus dėl licencijos, įsitikinti, kad licencijos prašantis asmuo moka valstybinę kalbą pagal Vyriausybės nustatytas valstybinės kalbos mokėjimo kategorijas. Praktikoje tai traktuojama kaip reikalavimas mokėti valstybinę kalbą. Vertėtų atkreipti dėmesį į du šios problemos aspektus. Pirma, pažiūrėkime į tai, ko konkrečiai šiuo metu reikalaujama teisės aktais. Remiantis Valstybinės kalbos įstatymu ir Vyriausybės nutarimu dėl Valstybinės kalbos mokėjimo kvalifikacinių kategorijų, valstybinės kalbos mokėjimas nėra privalomas, jei asmuo nėra darbuotojas. Taip pat šis reikalavimas netaikomas tais atvejais, kai darbuotojui darbo reikalais netenka nuolat bendrauti su visuomene ar pildyti paprasčiausius tipinius dokumentus. Taigi, remiantis galiojančiais teisės aktais, tik (!) tais atvejais, kai gydytojas dirbs pagal darbo sutartį ir tiesiogiai bendraus su visuomene ar pildys tipinius blankus, komisija, išduodanti medicinos praktikos licencijas, gali reikalauti iš gydytojo mokėti valstybinę kalbą.

Kitas problemos aspektas yra tas, kiek pagrįsti yra šiuo metu taikomi kalbos mokėjimo reikalavimai. Natūralu, kad norintis dirbti asmuo turi mokėti bendrauti su šios visuomenės nariais. Tačiau tai yra rinkos reikalavimas, kurio visiškai nebūtina paremti valdžios prievarta. Juk ir taip akivaizdu, kad žmogus eis pas tą gydytoją, su kuriuo galės susikalbėti, suprasti jo nurodymus, išsiaiškinti neaiškumus. Taigi, valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimas neturi būti privalomas.

Be to, dabartinis Valstybinės kalbos įstatymas, besąlygiškai reikalaujantis iš kai kurių kategorijų darbuotojų kalbos mokėjimo, užkerta kelią šių kategorijų darbuotojams, nors ir nemokantiems valstybinės kalbos, dirbti bendraujant per vertėją. Jeigu Valstybinės kalbos įstatymas kelia ne švietimo, o tvarkos visuomenėje tikslus, bendravimas per vertėją turėtų atleisti nuo valstybinės kalbos mokėjimo. Bendravimo per vertėją galimybe, žinoma, nepasinaudotų daugelis nemokančiųjų valstybinės kalbos, tačiau tai atvertų galimybes bent labai kvalifikuotiems darbuotojams dalyvauti darbo rinkoje ir teikti paslaugas žmonėms.

Siūlymai

LLRI siūlo pakeisti Gydytojo medicinos praktikos įstatymą ir sudaryti galimybę užsienio valstybių gydytojams Lietuvos Respublikoje atlikti asmens sveikatos priežiūrą ne tik mokymo ar labdaros, bet ir komerciniais tikslais. LLRI taip pat siūlo pakeisti Valstybinės kalbos įstatymą, nustatant bendravimo per vertėją galimybę kaip alternatyvą valstybinės kalbos mokėjimui.