Valdžia dažnai mėgsta pasigirti darbščiais Lietuvos žmonėmis. Iš tikro, darbštumas yra Lietuvos (kaip ir daugelio kitų šalių) gyventojų bruožas. O kaipgi kitaip - savo galva, rankomis ir sūriu prakaitu žmogus užsidirba pragyvenimui. Todėl nenuostabu, kad darbštumas liaudyje laikomas gyvenimo norma, labai darbštus žmogus visuomet yra pavyzdys, o atsiliekantis savo darbuose ar darbymečio metu patingintis - smerkiamas ir pajuokiamas.

Pagarbos darbui fone valdžios pozicija yra… priešinga. Gausiai reguliuodama daugelį žmogaus gyvenimo sričių, savo priežiūra ir apribojimais valdžia ypač "apdovanojo" darbą. Be didesnio valdžios įsikišimo gal tik indus savo namuose tegalima išsiplauti. Vos ne kiekviename kitame žingsnyje dirbantį iniciatyvų žmogų sustabdo netgi labai matoma valdžios ranka. Norint dirbti ir užsidirbti savarankiškai atsimušama į (ne)leidimų, mokesčių ir biurokratinių reikalavimų sieną. Prekių kilmės dokumentai, važtaraščiai, dokumentų saugojimo taisyklės yra tik pastarųjų mėnesių pavyzdžiai. Daugelis Lietuvos žmonių dirba "ne savo versle", o sudarydami darbo sutartį. Čia ne tokių akivaizdžių, bet ne mažiau skaudžių ir dar daugiau žmonių nuskriaudžiančių reguliavimų yra ne mažiau: darbų saugos reikalavimai, darbo užmokesčio reguliavimai, mokesčiai, profsąjungų savivalei kelią atveriančios privilegijos,darbo laiko normos, superbiurokratiška darbo sutarčių ir darbo laiko apskaita, apribojimai sudaryti sutartis, kurių objektas - žmogaus darbo vaisius ir t.t.

Dauguma Lietuvos žmonių yra linkę tikėti, kad visi šie reguliavimai skirti jų labui. Deja, realiame gyvenime tai panašu į meškos paslaugą. Pavyzdžiui, minimalus darbo užmokestis. Profsąjungos nuolat kovoja už jo padidinimą ir džiaugiasi pasiekusios pergalę. Tačiau iš tikro tai reiškia ne didesnį atlyginimą mažai uždirbantiems, o nesukurtas darbo vietas, augančią bedarbystę, priverstinai ilgesnę darbo dieną, skurstančius provincijos regionus. Kitas pavyzdys - tų pačių profsąjungų privilegijos. Tik profsąjunga gali sudaryti su darbdaviu kolektyvinę sutartį, kuri tampa privaloma visiems, netgi neturintiems su profsąjunga nieko bendro. Tai reiškia ne ką kitą, kaip tik profsąjungų nariams (jų tarp visų Lietuvos gyventojų, beje, tėra 2 procentai) arba jų vadams reikalingas sąlygas sutartyje, pavyzdžiui, darbuotojų atleidimo (ir naujų priėmimo) ribojimą. Profsąjungos, kurios paprastai atstovauja jau turinčius darbą, gali užmerkti akis į tikrąsias darbo santykių reguliavimo pasekmes žmonėms, tačiau ar gali taip elgtis visų išrinkta valdžia?

Darbo santykių reguliavimai reiškia tai, kad net jei konkrečios darbo sutarties sąlygos tenkina ir darbuotoją, ir darbdavį, valdžia arba profsąjunga gali pasakyti "ne". Toks "ne" dažnai yra vienintelė kliūtis kažkam gauti darbą, kažkam jį išlaikyti, kažkam gauti didesnį atlyginimą, kažkam išsilaikyti versle. Jei perkant ar parduodant prekes kišimasis į privačius susitarimus atrodo absurdiškas, nepateisinamas, sukeliantis perteklių arba deficitą, turime pripažinti, kad tie patys dėsniai galioja ir darbui.

Valdžia, žinoma, neapsiriboja tuo, kad "sureguliuoja" darbą. Jei žmogus gerai dirba (ir uždirba), galvojama pirmiausiai, kaip jo sąskaita pasotinti ir paskatinti ne taip gerai, efektyviai ar apdairiai dirbančius. Iš čia ir kaskart atgimstantis noras nustatyti progresyvinius pajamų mokesčius, ir beatodairiškas valdiškų lengvatų dalinimas. Atrodo, kad taip siekiama kilnių tikslų - gerovės visiems. Tačiau užmirštama, kad blogiausiu atveju tai yra apsileidėlių gerovė dirbančiųjų sąskaita, o geriausiu - nepateisinamai atimta galimybė efektyviai pasirūpinti likimo nuskriaustaisiais tiems žmonėms, kurie įrodė, kad sugeba pasirūpinti savimi.

Valdžiai imant reguliuoti žmogaus darbą ir nusavinti jo rezultatus, pasekmės itin skaudžios ne tik todėl, kad sumažina žmonių pasirinkimo galimybę vienoje iš svarbiausių jo veiklos sferų, trukdo kiekvienam laisvai siekti savo asmeninės laimės. Liūdna yra ir tai, kad taip valdžia ne tik sumažina gerovę, bet ir įtakoja moralę. Kažkada žmogus didžiuodavosi tik tuo, ką yra pasiekęs ir ką sugeba. Dabar gi neretai išgirstame patenkinto savimi individo pasididžiavimą ir kaltinimą visuomenei - "esu bedarbis", arba atvirkščiai - verto pagarbos, tačiau tarp vertybių pasimetusio, žmogaus "pasiteisinimą" - "ne taip jau ir gerai man einasi…"

Jei sėkmė darbuose pradedama laikyti slėptinu dalyku, o gyvenimas ant skurdo ribos - pasididžiavimo objektu - visuomenė degraduoja. Kad tokie socialinės erozijos procesai būtų sustabdyti, tereikia labai nedaug. Valdžia neturi nei tvirtinti vyriausybinės visuotinio užimtumo skatinimo programos, nei suteikti papildomų milijonų darbo biržai, nei visokiausiais būdais ginti įsivaizduojamai bejėgį darbuotoją nuo įsivaizduojamai kraugeriško darbdavio. Užtenka tiems, kas nori ir moka dirbti, leisti tai daryti, neužmirštant, kad kaip dirbti, ką dirbti ir ką daryti su darbo vaisiais žmonės žino geriau nei pati geriausia valdžia.