LLRI išnagrinėjo šiuo metu svarstomą Lietuvos banko įstatymo pakeitimo įstatymo projektą ir pateikė pastabas ir pasiūlymus Vyriausybei, LR Seimo Biudžeto ir finansų bei Ekonomikos komitetams, Lietuvos bankui.

Lietuvos banko įstatymo pakeitimo įstatymu keičiamas Lietuvos banko pagrindinis tikslas - vietoje pinigų stabilumo bankas privalės siekti kainų stabilumo, bei siekiama suderinti Lietuvos banko įstatymą su Europos Sąjungos teisės aktais. LLRI nuomone, nėra būtina keisti dabar galiojančio pagrindinio Lietuvos banko tikslo - siekti pinigų stabilumo - tam, kad galima būtų suderinti įstatymą su ES teise. LLRI įspėja, kad, norint apsaugoti valstybės nuosavybę banke, svarbu nedeleguoti bankui funkcijų, galinčių atnešti valstybei nuostolių. Institutas taip pat ragina atsisakyti Lito patikimumo įstatymui prieštaraujančių nuostatų, suteikiančių Lietuvos bankui funkciją nustatyti lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbti oficialų lito kursą. (Visą LLRI ekspertizės tekstą skaitykite http://www.lrinka.lt/Tyrimai/Bankai/Lbankas.phtml).

Dėl banko nuosavybės

Įstatyme numatoma pakeisti formuluotę valstybės nuosavybei Lietuvos banke apibūdinti, išdėstant ją taip: "Lietuvos banko kapitalas nuosavybės teise priklauso tik Lietuvos valstybei". Toks formulavimas yra pagrįstas, kadangi nuosavybę išreikšti įmanoma tik vienu būdu - nuosavybe kapitale.

Suprantama, kad bankas, kurio kapitalas priklauso valstybei, tuo pačiu pats priklauso valstybei. Tačiau tai nereiškia, kad visas banke esantis turtas priklauso valstybei. Banke esantis ir jo balanse atvaizduotas turtas gali priklausyti tiek bankui, tiek įvairioms valstybės ir finansų institucijoms. Toks bankui nepriklausantis turtas yra įsipareigojimų pusėje esantys pinigai apyvartoje, komercinių bankų indėliai, vyriausybės indėliai, tarptautinių institucijų paskolos ir t.t. Būtent turto ir įsipareigojimų skirtumas parodo banko kapitalą.

Taigi kapitalas (o tuo pačiu ir valstybės nuosavybė) yra tuo didesnis, kuo didesnis yra skirtumas tarp turto ir įsipareigojimų. Kita vertus, kapitalas yra tuo mažesnis, kuo mažesnis yra šis skirtumas. Tuo atveju, kai skirtumas pasidarys neigiamas, bankas vis dar priklausys valstybei, tik ši privalės dengti susidariusį nuostolį. Siekiant apsaugoti valstybės nuosavybę Lietuvos banke, svarbu nedeleguoti jam funkcijų, galinčių atnešti valstybei nuostolių.

Dėl pagrindinio banko tikslo

Įstatyme keičiamas Lietuvos banko pagrindinis tikslas - vietoje pinigų stabilumo bankas privalės siekti kainų stabilumo. Šios pataisos pagrįstumas yra abejotinas, kadangi bankui priskiriamas tikslas, kuriam pasiekti jis neturi reikalingų instrumentų, o tikslo, kuris visiškai priklauso nuo banko veiksmų ir už kurio pasiekimą bankas gali ir turi atsiskaityti, atsisakoma.

Kainos rinkoje priklauso nuo daugybės veiksnių, kurių nei Lietuvos bankas, nei joks kitas subjektas negali kontroliuoti (pavyzdžiui, naftos kainų pakilimas įtakoja daugybės produktų kainų augimą). Vienintelis kainų dinamikos veiksnys, priklausantis nuo centrinio banko, yra jo leidžiamų pinigų kokybė. Užtikrindamas pinigų stabilumą, bankas eliminuoja pagrindinį neigiamą kainų kaitos veiksnį ir palieka kainas, priklausančias nuo daugybės rinkos veiksnių. Pinigų stabilumą šiuo metu saugo Lito patikimumo įstatymas, kurį vykdydamas bankas automatiškai užtikrina pinigų stabilumą bazinės valiutos atžvilgiu.

Kadangi pinigų stabilumas tiesiogiai priklauso nuo centrinio banko ir šalies įstatymų, o kainų stabilumas yra išvestinis dalykas, be to, kainų stabilumas per se nėra vertybė ir siekiamybė, galima padaryti išvadą, kad nebūtina keisti dabar galiojančio pagrindinio Lietuvos banko tikslo (siekti pinigų stabilumo) siekiant suderinamumo su Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statutu, kuriame kalbama apie kainų stabilumą kaip pagrindinį Europos centrinio banko tikslą.

Dėl banko funkcijų

Įstatyme išdėstomos naujos Lietuvos banko funkcijos: Lietuvos bankas "2) formuoja ir vykdo pinigų politiką", "3) nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą", "4) valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja". Taip pat numatyta, kad valdyba nustatinės net ir "oficialaus lito kurso skaičiavimo tvarką".

Tokios įstatymo nuostatos prieštarauja Lito patikimumo įstatymui, kuris nustato, kad "bazinę valiutą ir oficialų lito kursą nustato Lietuvos bankas, suderinęs su Lietuvos Respublikos Vyriausybe". Lito patikimumo įstatymas nustato ir bazinės valiutos ir (ar) oficialaus lito kurso keitimo sąlygas ir procedūrą. Jeigu Lietuvos banko įstatyme, kaip siūloma, neliks nuostatos, pagal kurią įstatymas galioja tiek, kiek jis neprieštarauja Lito patikimumo įstatymui, bus sukurta pavojinga teisės aktų kolizija. Juo labiau ji yra netoleruotina, kadangi Valiutų tarybos principai, įtvirtinti Lito patikimumo įstatyme, reikalauja sistemos skaidrumo ir pastovumo.

Jeigu šiomis pataisomis siekiama padidinti Lietuvos banko nepriklausomybę nuo Vyriausybės ir suteikti bazinės valiutos ir (ar) oficialaus lito kurso nustatymo funkciją tik Lietuvos bankui, tokios pataisos ir turėtų būti padarytos. Svarbu užtikrinti Valiutų tarybos politikos tęstinumą, o tam būtina numatyti, kad tiek iki lito perrišimo, tiek ir po jo lito kursas negali būti kaitaliojamas, jo padengimas negali būti mažinamas, negali būti pereita prie reguliuojamo lito kurso ir intervencinės centrinio banko politikos. Todėl būtina taisyti nuostatas, suteikiančius Lietuvos bankui funkciją "nustatyti lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbti oficialų lito kursą", o banko valdybai leidžiančias "nustatyti lito kurso reguliavimo sistemą ir oficialaus lito kurso skaičiavimo tvarką".

Siekiant nuosekliai laikytis Valiutų tarybos principų, tikslinga neįtvirtinti ir siūlomos Lietuvos banko funkcijos "formuoja ir vykdo pinigų politiką", o taip pat atitinkamų valdybos funkcijų. Veikiant valiutų tarybai, pinigų politikos formuoti ir vykdyti ne tik nebūtina, bet ir kenksminga. Reikia pabrėžti, kad šiuo metu pinigų politika yra praktiškai nevykdoma (išskyrus privalomąsias atsargas), o jeigu jos būtų imtasi, intervencijos sukeltų negatyvių padarinių. Jos ne tik destabilizuotų padėtį rinkoje, neigiamai paveiktų rinkos subjektų veiklą, bet ir sudarytų nuostolių riziką Lietuvos bankui, taigi valstybei.

Toks Lietuvos banko funkcijų apibrėžimas neprieštarautų Europos Sąjungos sutarties reikalavimams, kadangi Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statute kalbama apie galimas (bet neprivalomas) nacionalinių centrinių bankų funkcijas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad statutas draudžia nacionaliniams centriniams bankams skolinti vyriausybei, o kredito institucijoms ir kitiems rinkos dalyviams leidžia skolinti, jei paskola yra tinkamai užtikrinta. Iš šių dviejų nuostatų darytina išvada, kad Lietuvos banko paskolų užtikrinimui neturėtų būti naudojamos valstybės garantijos.

Ypatingo dėmesio reikalauja ir įstatymo nuostatos dėl Lietuvos banko užsienio atsargų valdymo, naudojimo ir disponavimo. Lito patikimumo įstatymo nuostata dėl šių atsargų paskirties - litams apyvartoje padengti - turi nedviprasmiškai likti galioti. Siekiant išvengti kolizijų, tikslinga ją pakartoti ir Lietuvos banko įstatyme bei numatyti, kad jokiems kitiems tikslams užsienio atsargos negali būti naudojamos.

Dėl banko pirmumo teisės

Abejotina įstatymo nuostata dėl banko pirmumo ir teisės nurašyti lėšas iš įsiskolinusių kredito įstaigų. Įstatymas numato, kad Lietuvos bankas privalo suteikti paskolas tik tuo atveju, kai jos tinkamai apsaugotos. Pirmumo teisė gali mažinti paskolų teikimo pagrįstumą, o jeigu kredito įstaiga netinkamai panaudos gautą paskolą, jos indėlininkai ir klientai, nurašius Lietuvos bankui priklausančias lėšas, nukentės dar labiau. Siekiant neiškreipti Lietuvos banko santykių su kredito įstaigomis ir nepažeisti trečiųjų asmenų interesų, įstatymas turi nustatyti, kad Lietuvos bankas yra eilinis kreditorių eilės dalyvis.